Wednesday, January 30, 2013

Stanbulas prabėgomis...

Sveiki,

Visi manęs vis klausiate kur buvau, ką veikiau. Sunku Jums ką nors ir atsakyti. Viskas ką veikiu yra lakstymas dėl įvairių dokumentų ar kitokių formalumų, todėl ką matau, tai tik prabėgomis. Todėl ir manęs pačios nuotraukose nelabai daug tepamatysite.
Na, bet ir kambariokai vis man sako: "Kam tu čia fotografuoji?? Dabar gi nieko čia gražaus nėra, greit bus pavasaris, medžiai sužaliuos, oras bus gražus, giedras dangus ir nuotraukos bus daug gražesnės...". Tad ką fotografuoju, tai tik dėl Jūsų, mielieji. ;)

Taigi, penktadienį su vienu iš kambariokų buvome pagrindiniame azijinės pusės Stanbulo rajone Kadiköy. Į šį rajoną tubūt važiuosiu milijoną kartų, nes iš čia keliamasi į Europinę Stanbulo pusę.
Šis rajonas nėra super gražus, tiesiog labai perkrautas, nes yra toks, kaip jau minėjau, pereinamasis.

Nuotraukoje matote pagindinę Kadiköy aikštę, ką tik išėjus iš Metro stoties. Labai gaila, kad ilgai užtrukome universitete su reikalais, todėl čia pabūti galėjome neilgai. Kaip matote tik atvažiavus, jau temo...
 
Čia matote Marmaros jūrą kairėje, o dešinėje šie vandenys jau vadinami Bosforo sąsiauriu. Kitoje pusėje Europa. ;)

Čia jau tik Marmaros jūra.

Kaip matote yra čia moteriškių apsimutūriavusių tomis skaromis, tačiau sakyčiau, kad taip yra tik su kokiu keletu dešimčių procentų moterų. O taip, kad visai konservatyvi apranga būtų nuo galvos iki kojų pamatysi tik keletą. Juokingiausia tai, kad panelės, kurios užsidėjusios skaras dažniausia matosi, kad yra labai turtingos... Per petį persimenurios Chanel tašeles, mūvi Prada batelius ir t. t. Geriausia, kai jų konservatyvumas nėra konservatyvus - mergina su skara, bet su sijonu trumpumo aukščiau kelių. ;) Taip  pat mažai jų dengia veidus, dažniausia dengiama tik galva.

Stanbulas - labai multikultūrinis miestas, čia labai daug žmonių, kurie yra turkai, tačiau yra visiškai į juos nepanašūs. Dar tik atvažiavusi stebėjausi, kad tų tamsių žmonių ne tiek jau daug tematau... Visų oda čia gana šviesi. O merginų šviesiais plaukais čia taip pat labai daug.

Tą dieną taip pat buvome ir Kadiköy turguje. Tai beveik tas pats kaip gariūnai, ten kur skudurus pardavinėja :D Tik čia pardavėjai daug įkyresni... Griebia tave už rankų, kalbina, tempia prie savo prekystalio ir pan. Toliau eini nuo skudurų ir prasideda visokios kavinukės, o šalia pardavinėjama žuvis, viskas varva iš tos žuvies... Fuj... Vietom keista vieta atrodė tas turgus.

Šiek tiek išsiliejusi nuotrauka. Čia matote jau tą vietą kur prasideda restoranėliai. Toliau, kur matosi daugiau žmonių, ten parduodamos daržovės ir vaisiai.


Dėl kainų, tai sakyčiau jos tokios pat kaip Lietuvoje, todėl man čia pigiai nelabai ko yra. Bet va vokietis su manimi tai pirko ir batus ir laikrodi ir megztinį... Jis kai verčia į eurus tai ką išleidžia, tai jam viskas čia gana pigu.

Na ir štai šiaip keletas dalykų, kas man keista šiame gigantiškame mieste:
1. Turkai visiškai nesitaiksto su eismo taisyklėmis. Ypač pėstieji... Čia žmonės neina per jokias perėjas, nors jos ir yra. Taip pat jie nežiūri jiems dega raudona ar žalia :D Ir jie per gatvę eina betkurioje vietoje. Tai toks sąmyšis gatvėse, kad ajajai. Eina pėstieji, o mašinos sustojusios pypsina. :D Labai jauokingai atrodo, bet kartu ir pavojingai. Kažkaip su Indija man kažkodėl asocijuojasi.
2. Čia labai daug benamių šunų. Bet čia šunys ne tokie mažiukai laksto kaip Lietuvoje. Vat tokie faini ciucėkai čia neturi šeimininko (nuotraukoje žemiau). Nors imk ir namo veskis. :O Bet čia žmonės juos myli, duoda valgyt ir panašiai. Šitas mažulis tai po universiteto miestelį plavinėja ;) Iš viso universiteto miestelyje nuolatinių gyventojų rodos mačiau iš viso septynis :D. (Nuotraukoje: ženkle galite matyti mano universiteto miestelio planą).
 
 
3. Čia žmonės nėra punktualūs ir turi lanksčias pertraukas... Tai reiškia kad pertrauka gali būt faktiškai bet kada :D Bent aš su savo sėkme, tai nuolat pataikau ateit per pertrauką. :D O taip pat čia žmonės visus darbus mėgsta nukelti kitoms dienos. :D Tai beveik kaip ispanai: "Manjana"...
4. Turkai labai draugiški žmonės. Padeda nors nesupranta angliškai, daro viską, kad tau būtų geriau. Aukoja savo laiką ir panašiai - jie labai stengiasi padėti. Aišku, čia nekalbu apie piniginius reikalus. Čia turkai beveik kaip žydai ;) Išpeš iš tavęs viską, ką turi...
5. Viešajame transporte žmonės šnekasi tyliai ir tildo kitus, jei jie triukšmauja :)
 
Manau, kad sugalvosiu daug daugiau laikui bėgant, tačiau kolkas prisiminiau tik tiek įdomių dalykėlių apie turkus.
 
Pirmadienį buvau Stanbulo centriniame policijos departamente atiduoti dokumentus dėl Gyvenimo leidimo. Važinėjimas pirmyn atgal užėmė visą dieną. Buvau labai protinga, kad važiavau ne viena ne tik todėl, kad viena nebūčiau radusi kelio, bet ir todėl, kad policijoje niekas nekalba angliškai ir tuos vargšelius Erasmus studentus siuntinėja ten visaip, stumdo po ta departamentą... O aš tai pati nieko nekalbėjau, viską pagelbėjo universiteto būsimas bendramokslis. :)
 
Taigi, važiuodama į policiją šiek tiek fotografavau, kaikur pati nežinodama ką ;) Tiesiog prabėgomis tai kas nauja, kas gražu. Taigi šiek tiek vaizdelių:
 
Keltas su kuriuo kėliausi į Europinę pusę.
 
Kadiköy - Eminönü kelto stotis.
 
Simit - turkiškas riestainis su sezamo sėklomis. Traškus išorėje, minkštutis viduje. Labai skanūs dalykėliai. Ir labai pigūs. ;)
 
Štai taip lauke, visiškai atvirai daromi Döner'iai. Aš iš čia jų nedrįsčiau valgyti...
 
Nelabai matosi, tačiau čia Metro stotis ;) Kaikur Metro stotys būna gražesnės, čia tokia paprastesnė.
 
 
Čia tokia kavinukė, kurioje gėrėme turkišką arbatą Çay (Čiaj).
 

 
Çay (Čiaj) - man ji tiesiog juodoji arbata gražiame puodelyje ;)
 
 
Iš tikro fotografavau net nežinodama ką, tad čia tiesiog Stanbulas prabėgomis:
 

 
 
Ir, kadangi negalėjau tamsoje nufotografuoti vaizdo iš kelto, nes jis vis judėjo nuo vandens siūbavimo, tai tiesiog šiek tiek nufilmavau. (P.S. žiūrėkite video per Youtube ir pasigerinkite vaizdo kokybę).
 
 
Taigi, tiek šiandienai.
 
xx Eglė

Tuesday, January 29, 2013

Maistas Stanbule

Sveiki dar kartelį,

Šiandien norėjau aprašyti Jums maistą, kurį teko ragauti. Kolkas turkiška virtuvė man labai patinka ;)
Viskas tokio skonio, kaip nesveikas maistas iš picerijų ir greito maisto užkandinių Lietuvoje... Visi žinot, kad būtent jis man labiausiai patinka :D
Taigi, jau teko paskanauti tikro kebabo, kas labai sujuokino mane. Kebap - čia vadinama mėsa, konkrečiai, jautiena. Taigi kai užsisakai Kebaba tai valgai jautienos šašlyką arba kokį dalykėlį panašų į guliašą su daržovėmis ir ryžiais. Taigi kebabų ryšių čia labai daug...

Vieną iš dienų su buto draugais važiavome į azijinės miesto dalies širdį, Kadiköy rajoną. Ten lankėmės restoranėlyje, kurio pavadinimo neprisimenu... taip yra todėl, kad čia turkiškų restoranų tinklų yra labai mažai - daugiausia čia privačių, labai unikalių restoranėlių.
Šiame mums net neužsisakius atnešė vandens vienkartiniame indelyje, už kurį nemokėsi, jei jo negersi... Man tikrai nepatiko tokios turkų gudrybės. Kambariokas pasakojo man, kad kituose restoranuose jie  atneša ne tik vandens bet ir įvairiausių užkandžių ir užsieniačiai dažniausia mąsto, kad juos vaišina, tačiau turkai po to liepia už viską sumokėti. Gudruoliai... "Melžia" turistus kiek gali :D

Taigi, aš valgiau labai keistą kebabą pavadintą Patlikanli iskender kebap (pavadinimas gali buti netikslus).

Sutinku, atrodo tikrai nekaip :D ir aš taip pamąsčiau, kai pamačiau. Tačiau skonis man labai patiko. Tiesą pasakius, tai labai keistas patiekalas. Viršuje matote mėsą (jautieną) užkeptą padažu ir daržovėmis. Tačiau po visu tuo slepiasi turkiška duona išmirkusi labai skaniame pomidoru padaže. Šalia patiekiamas jogurtas. Keista, bet čia jogurtas yra patiekiamas beveik prie visko, o jei nebuna, tai tada siūlo užsisakyti jo atsigerti :D Na, man tas jogurtas nepatiko... Niekur jo nevalgau ir negeriu. Kažkaip jis man čia niekaip nesiriša prie tos turkiškos skonių puokštės patiekaluose. Taip pat, po restoraną vaikšto padavėjas su puodu ištirpdyto sviesto padažo ir po patiekalo patiekimo klientui šis padažas yra užpilamas kiekvienam atskirai tiesiai ant patiekalo.
(Šioje nuotraukoje galite matyti jogurtą ir lėkštėje ir šalia pastatytą vadinamą Ayran (jugurtą sumaišytą su šaltu vandenių ir kartais sūdytą druska)).

Įdedu to keisto gėrimo nuotrauką atskirai. Turkai jį labai mėgsta, tačiau aš dar neišdrįsau jo paragauti.



Desertui valgiau dar keistesnį dalykėlį pavadinimu Künefe. Tai labai saldus tradicinis turkiškas desertas.
 
Jis pagamintas iš labai plonų grudinės kilmės plonyčių makaronėlių (beveik plauko storumo) vadinamų Kadaif. Viduje šio pyragėlio yra labai skanus saldus sūris panašus į maskarpone sūrį. Šis desertas patiekiamas cukraus, vandens ir keletos lašelių rožių vandens padažėlyje ir apibarstomas pistacijų drožlėmis.
Buvo skanu, tačiau net man per saldu. Viso nesuvalgiau.

Kitą dieną vakarop kambariokai užsimanė Lahmakun. Taigi parnešė vieną ir man.
 
Tai, sakyčiau, turkiškos picos rūšis. Ant plono tešlos skritulio yra užtepta smulkiai sumaltos jautienos ir avienos, pomidorų ir raudonėlio bei kitų prieskonių pasta. Šis paplotėlis patiekiamas pakaitintas atskirai nuo šviežių daržovių ir žolelių (pomidorų, violetinių svogunų, petražolių ir smulkintos paprastosios salotos, žalio aštriojo pipiro ir citrinos). Šį patiekalą iš esmės turi pasiruošti pats. Imi blyną, imi daržoves, išsidelioji jas, aplaistai jas citrinos sultimis ir susisuki šitą blyną į tūtelę. O tada, skanaus!

Šiandien grįžtant iš universiteto sustojome užkandinėje "Pilav". Žodis Pilav čia atstoja žodį plovas Lietuvoje. Šiame restoranėlyje buvo galima valgyti įvairiausių rūšių plovo - su vištiena, su jautiena, vien tik su daržovėmis ir t. t. ir t. t. Tačiau aš žinojau, kad čia valgau ne paskutinį kartą, taigi geriau užsisakiau turkiškąjį Döner. Tai Lietuviškas kebabas lavaše.


 
Na, maniškis taip skaniai tikrai neatrodė, bet buvo neblogas. Tačiau, tai kas skaniausia kebabuose Lietuvoje čia nebuvo... Šitas patiekalas čia nėra skandinamas padaže, kaip pas mus. ;) Iš tikro, tai jokio padažo nejaučiau išvis. Tačiau vis mąsčiau kaip būtų skanu, jei kas uždrebtų man šiek tiek česnakinio padažo :D
 
Apie aptarnavimą galiu pasakyti tiek, kad čia jis labai geras. Padavėjai laksto, šypsosi, yra labai mandagūs ir visa kitą, tačiau absoliučiai nekalba angliškai... ;) Tad net užsisakyti ką nors čia sunku. Meniu angliškai taip pat nieko nėra neparašytą, tad iš tikro, tai patiekalą renkiesi visiškai aklai (nebent yra nuotrauka).
Kiti Erasmus studentai sakė, kad angliškai meniu tik miesto centre, Europinėje pusėje, kuri yra lankomiausia tūristų.
 
Taigi, kolkas tiek apie maistą. Tikiuos skaitydami valgyti neužsimanėte. ;)
 
xx Eglė

Vaizdas vakare pro langą mano bute

Sveiki, mielieji,

Atleiskite, kad keletą dienelių nieko čia nerašiau.
Matote, bėda ta, kad nekasdien kažkur išeinu ;) taip yra dėl to, kad dar neturiu jokių studento kortelių ir panašiai... Todėl viskas man čia kolkas labai brangu.
Šiame post'e noriu pasidalinti vaizdais pro mano buto langą vakarais. Šios foto darytos kai buvo giedra. Pastarosiomis dienomis oras nebebuvo toks geras, koks buvo kai tik atvažiavau.

 
 
 
 
xx Eglė

Tuesday, January 22, 2013

Yeditepe University

Šiandien mieli buvę Erasmusininkai ;) palydėjo mane į univeristetą. Gyvenu labai labai netoli :) Dėl to labai džiaugiuosi, nes tai vis tik svarbiausias mano kelias.
Štai kokius kalnus reikia įveikti:

Tik įėjus į universiteto miestelį.


Na, univeritetas nustebino. Tokių Lietuvoje tikrai nepamatysi. Miestelis (Campus) didžiulis ir labai klaidus, čia yra visko - kavinių, baseinų, sporto salių... Visko ko tik gali užsigeisti. Ir studentams dėl tingumo paleistas autobusas, kad nereiktų vaikščioti. :) Pastatai labai modernūs. Bet nenuostabu, statyta 2007 metais.
Taigi pagrindinis pastatas:

Nedaug tenufotografavau kolkas, bet vėliau, nuotraukų bus daugiau :) Kitos UNI vieteles:

Vartai į universiteto Campus'ą (tik išeidama sumąsčiau nufotkint):

Nedaug foto, bet pažadu padaryti daugiau, nes yra labai daug ką pamatyti... Čia net miškelis nuosavas yra su suoleliais, piknikų stalais ir panašiai... Įvairūs takeliai į turkiskos arbatos gėrimo palapines ir visokios kitokios gerybės.

Taigi, po apsilankymo universiteto miestelyje ėjome į prekybos centrą šiek tiek apsipirkti. Turiu pasakyti, kad kainos čia nemažos  vis tik. Vieni specifiniai dalykai kainuoja pigiai, o kiti brangiai...

Taigi tiek šiandienai.
xx Eglė



Nauji namai, namučiai?

Ir štai aš čia! Po tiek nemigos naktų ir jaudulio aš Stanbule.

Kelionė buvo sunkoka. Lėktuvas daug mėtėsi daug drebėjo, bet viskas buvo gerai. Stiuardesės dosniai pamaitino keleivius :) Tad atvykau pilnutėliu skrandžiu. Štai kelios foto iš skrydžio.
Pirmieji įspūdžiai buvo fantastiški. Dar lektuve dūsavau žvalgydamasi į miestą iš aukštai. Sėkmė, kad pakliuvau į skrydį vakarop. Vaizdas užburiantis. Nesibaigiantis, neužmiegantis, apimantis du žeminys ir savo teritorijoje talpinantis 17 milijonų žmonių miestas. Fantastiška patirtis jį pamatyti iš tokio aukščio. O atrodė ir pilotas specialiai sukiojo ratus, kad mes pasigrožėtumėme.
Kažkiek pavyko nufilmuoti, tačiau kokybė ne per geriausia...

Išlipus buvo sunku patikėti, jog jau atvykau, bet šiluma pasakė, kad tai jau ne Lietuva. Čia šilta. Termomentras rodo +14 laipsnių, tačiau jasmas toks, kad čia +17. ;)
Taigi, gavau štampą į pasą ir pasiemiau savo lagaminą galvojau, kad Ataturk aerouostas gigantiskas, bet kolkas puikiai jame viską randu. Tačiau išejus pro duris pamačiau krūva žmonių su lapais aprašinėtais vardais... Tuo metu buvau išsigandusi, kad dabar visus reiks skaityt ir savęs ieškot... Bet vaikinas, kuris mane pasitiko tik šūktelėjo: "Egle" ir pajutau palengvėjimą. Jis buvo labai malonus, tampė visur mano 19kg sveriantį lagaminą, naudojo savo kortelę pavėžinti mane viešuoju transportu. Į vietą kur gyvensiu važiavome metro, metrobusu, kitu metrobusu ir autobusu. Atvykome per porą valandų. Per tą laiką buvau nuolat įrėmusi nosį į langą... Tiek daug pamatyti... Be perstojo klausinėjau :) Bet vaikinas buvo labai kantrus ir į visus klausimus atsakinėjo išsamiai, nesistengė jų išvengti. Jis ir pats šioje miesto dalyje nebuvo buvęs, tad daug klausinėjo kitų, kaip kur nueiti :) Visi labai šeimyniški čią. Jei prašai pagalbos, tai labai nori padėti...
Taigi, kai atvykome šeimininkės nebuvo ir atsikračiusi lagamino svorio ir atsidėkojusi lauktuvėmis palydovui su juo atsiveikinau ir pasilikau pas kaimynę, kuri ir atrakino duris. Ji beveik nemokėjo angliškai ir pirmą kartą šitaip sunkiai kalbėjausi su žmogumi ;) Bet laiką pratempėme ir grįžo šeimininkė. Palydėjo mane atgal į butą ir nuplėšė krūva pinigų už porą mėnesių į priekį :D Bet nieko, išgyvensiu...
Butas labai patiko, labai modernus. mano kambarėlis mažytis, bet visko jame yra ir man jis patinka, nes iškart buvo papuoštas mano brangiausiojo nuotraukomis! Bute geriausias dalykas yra vaizdas pro langą.

 Taigi štai kelios foto iš buto ir mano kambario.

Čia kolkas gyvena keli rudens semestro Erasmus studentai iš Vokietijos. Jie labai fainučiai - viskuo dalinasi, labai nori padėti. Prakalbėjome iki nakties. O po to nusikalusi nuėjau miegoti ;)

Esu labai patenkinta, kad neiškilo jokių problemų. Kad viskas sekėsi puikiai ir viskas prasidėjo nuo gerų emocijų, o ne nuo stresinių situacijų. Ir taip jau buvau išvarginta to beribio prieškelioninio jaudulio...
Taigi tiek apie pirmuosius įspūdžius.


xx Egle

Susipainiojusios emocijos, sentimentai, ašaros ir įtampa paskutinę naktį Lietuvoje

Sveiki, mielieji mano,

Jei skaitote šitą mano rašliavą, vadinasi aš Jums rūpiu ir Jūs manote, kad Jums manęs trūks, kol būsiu išvykusi. IR GERAI! Vadinasi nesu beviltiška ir gimtojoje žemelėje yra mane mylinčių žmogelių. ;)

Atleiskite visi, su kuo nebuvo pakankamai laiko atsisveikinti. Pakako ir vieno žmogaus nuo kurio atsiskirti buvo ypač sunku. Po ašarų kalnų ir pakalnių, sentimentalių žodžių ir prisipažinimų vis tik sugebėjome paleisti vienas kitą. Tokie išbandymai santykiuose gali būti ir teigiami - staiga suvoki, koks reikalingas gali  būti tau kitas žmogus.



Lagaminas supakuotas, bilietai atspausdinti, viskas suplanuota, o vis tiek jautiesi nepasiruošęs, sutrikęs ir jauti fizinę, emocinę ir visokią kitokią įtampą...Štai ką reiškia leistis į šitokį nuotykį! Sunku savyje susivokti, kad rytoj tuo pat metu jau būsi kaži kur, su kaži kuo, ko iš tikro nepažįsti. Visi drąsina, liepia nebijoti. Bet lengviau pasakyti, nei padaryti, tiesa? Nors ir pati nesugebu suprasti kaip iš teisų jaučiuosi... Atrodo ir bijau ir nebijau vienu metu, ir liūdžiu ir džiaugiuosi, ir laukiu ir nelaukiu, kas bus toliau...

Noriu padėkoti visiems, kas šitiek daug rūpinosi mano išvykimu, patarė, skatino, padėjo pasiruošti, nuoširdžiai man linkėjo geros kelionės ir mane taip mielai išlydėjo. Ačiū!

P.S. Ačiū Brigitai! Jos dėka aš galėsiu įamžinti šios gyvenimą keičiančios kelionės įspūdžius ir su Jumis visais jais pasidalinti!

xx Eglė